dygėti

dygė́ti, dỹgi (dýga), -ė́jo 1. intr., tr. diegti, dygsėti; perštėti, niežtėti: Vidurius raižo, dỹgi BŽ496. Liežuvis ilgai dygė́s, kol atprasi nu teboko Šts. Tep skauda ranką, rodos, dygėte dýga VšR. Tep dýga, kap dilgėlėm plaka VšR. Tiek gelia dantį, ka net galvą dỹgi Šk. Akys, liežuvio galas dýg J. Kad pradeda dygė́ti nosis, tai čiaudėsi J. | Įkrito žvirgždas į klumpę, ir dýga (duria) eiti Nm. Dygėte dyga blakstienas akių J. Ant tavo galvelės vainikas žaliavo, o ant mano jauno erškėčiai dygė́jo JD53. 2. intr. J dygti, daigus leisti. 3. intr. impers. prk. imti norui: Na jau tam tik dýga, tik bėgt VšR. Jam dýga pasakyti Nm.

◊ rañkos dỹgi ima noras (ką padaryti): Oi tai ma[n] dỹga rañkos ant tų pinigų Skr.